Rubrika #Me ir mūsų draugiškoji Adrija Orlauskaitė!
Kaip atradai savanorystę?
Savanorystė man visada atrodydavo labai įprastas dalykas. Iš kur atsirado savanorystės sąvoka mano gyvenime – nežinau, gal skaičiau apie tai, gal klausiausi paskaitų apie tai…. Tačiau savanoriaut pradėjau nuo 14 m. Pirmos savanorystės neprisimenu, mano gyvenime per daug nutikimų ir visų jų tikrai neįsidėsiu į galvą, tačiau kai esi aktyvus ir veiklus žmogus, visad atrodo per mažai veiklos, todėl taip ir atsiranda savanorystė.
Kaip įsivaizduoji save po 2 metų?
Tai pirmiausiai baigus 12 klasę. O po to, bėgsiu kur akys neša. Iš tiesų turiu 2 variantus: 1. Įstosiu į universitetą. 2. (Toks svajokliškas) Pasiimsiu tą vadinamąjį Gap year ir keliausiu po pasaulį ar savanoriausiu užsieny.
Kieno ši frazė ir kodėl: „Mano rūbai – Adrijos rūbai, Adrijos rūbai – ne mano rūbai“?
Tai tikriausiai mano sesės. Nuo vaikystės atsimenu, kad visada skųsdavaus, kai mama duodavo sesės išaugtus rūbus. Aš jų labai nemėgau, nes visad norėdavau turėti naujų ir savo. O dabar kai su sese jau galim nešiot vienodo dydžio, tai galima iš jos ir pasiskolint. Jos stilius yra visiškai kitoks negu mano. Man labiau patinka eksperimentuoti, todėl kartais įlendu į jos spintą. Ji vis tiek nepastebi ar kažką paėmiau. Tačiau kodėl man nepatinka jai duoti savo rūbus, nes po to jų nerasi visą gyvenimą.
Ar jau nebebijai kaukolės kaukės?
Aš esu jauniausia šeimoje, todėl visi ir šaiposi iš manęs. Kai mažyte buvau, baisiausias dalykas būdavo skeletai ir kaukolės. O ta kaukė buvo pats baisiausias dalykas. Mama buvo net paslėpus ją, kad daugiau manęs negąsdintų, nes kai pamatydavau ją, cypdavau labai labai garsiai, o aš tą labai gerai moku. Tai įsivaizduokit ką turėdavo pamanyt kaimynai, kai girdėdavo mane? O dabar jau man kaukolės ir skeletai nesukelia jokių emocijų, galit net nebandyt, o kur ta kaukė dingo? Nieks nežino.
Kokią dalį Tavo gyvenime užima šauliai? Galbūt planuoji prisijungti prie Lietuvos kariuomenės?
Kiekvienam dalykui aš turiu ir priešistorę. Nors šaulius pradėjau lankyti 2016 m., aš jau seniai žinojau, kad noriu prisijungt prie jų. Pirmiausiai tai prasidėjo kaip gąsdinimas, kad mano sesė pradėjo sakyti, kad žada mama mane išsiųsti į kadetų mokyklą. Tačiau kai pradėjau eiti į 9 klasę, sesė pradėjo sakyti, kad užrašys mane į šaulius. O man šita idėja patiko, tačiau ji manęs niekur neužrašė. Atėjus 10 klasei, klasiokė sakė, kad eina užsirašyti į šaulius, todėl kartu su ja nuėjau ir užsirašiau, ir iki šiol vis lankau. O dėl prisijungimo prie LK tai dar neplanuoju, nes kaip sakiau, man planai vis keičiasi ir kaip bus taip bus 
Kažkada vadindavai save Patrimpu. Kaip Tau šovė ši mintis ir kodėl būtent Patrimpas?
Tai čia vėl ilga istorija. Trumpiau papasakojus, aš užvadinau messengerio grupę Baltų dievai ir visiem esantiems grupėje daviau pravardes – man atiteko Patrimpio vardas 
Kodėl būtent Patrimpas? Nežinau, negaliu atsakyti, gal todėl, kad jis siejamas su pavasariu, o aš toks pavasarinis vaikas. Bet įdomiausia tai, kad aš galvojau, kad jis toks negirdėtas, toks nematytas, o kai buvau VU radau jį ant sienos nupaišytą, tai va ir turiu instagrame (follow: @adasokolada) nuotrauką Patrimpas su Patrimpiu.
Ar domiesi korėjietiška kultūra?
Negaliu pasakyti, kad žaviuosi, esu ten pamišus dėl to, bet jau nuo vaikystės mane traukė Azija. Pirmiausiai buvo Japonija, tada Korėja, o dabar Kinija. Kuo mane ta Azija traukia? Ogi jos istorija. Negaliu pasakyti visų faktų, visų datų, tačiau daug ką galiu papasakoti apie to regiono praeitį. Dažniausiai, kai pamini Korėją, visi tik ir galvoja apie k-pop, tačiau man tai nėra aktualu. Man yra įdomiausi serialai, esu peržiūrėjus jų begalybę, dabar jau apstojau ir pradėjau žiūrėt kinietiškus, bet tik todėl kad nėra gerų išlesta. Kodėl man patinka tie serialai, o gi todėl, kad jie paprastesni, aišku, labai gerai padaryti, bet visą istoriją būna paprasčiau priimti. Man asmeniškai labiausiai patinka tie vadinamieji mind-blown, kur žiūri ir galvoji taip, bet pabaigoje viskas pasirodo kitaip (labai geras pažiūrėkit W-two worlds).
